Mano kelionė su projektu „Iš tamsos“ prasidėjo 2007 m. 20 metų dirbau teatro šviesų dailininke ir ėmiau ieškoti naujų iššūkių. Taip pradėjau studijuoti braižybą. Ilgai planavau papasakoti savo tėvų istoriją, todėl kaip vieną savo projektų nusprendžiau kartu su mama nubraižyti „dėžę“. Visą gyvenimą buvau girdėjusi pasakojimus apie „dėžę“ ir žinojau, kad būtent joje radosi mano šeimos esmė. Tačiau, nors aiškiai suvokiau emocinę dėžės reikšmę, niekada nebuvau tikra dėl jos fizinės formos. Vaikystėje įsivaizduodavau ją esant žaislų dėžės dydžio, o suaugusios vaizduotėje ji buvo kaip ankštas butas. Turėjau mažai supratimo, kuris variantas arčiau tiesos.

Mano mama susidomėjo idėja ir pasiryžo iššūkiui. Kelias savaites kūriau piešinius, kalbėjomės, ji taisė. Bet dėžė vis tiek kažkodėl liko nepasiekiama. Nuo brėžinių perėjau prie maketų, bet, nors buvau įgudusi įsivaizduoti daiktus pagal mastelį, mamai tai buvo svetima kalba. Nors ji laisvai kalbėjo bent devyniomis kalbomis, maketo kalba nebuvo viena iš jų. Taigi galiausiai, jai padedant, aš sukonstravau tikrą dėžę.

Po jos mirties 2011 m. radau tėvo rašytą dėžės aprašymą. Nepaisant mūsų tiksliai apgalvotos rekonstrukcijos, jo nurodyti matmenys nesutapo su mūsiškiais. Ir taip šios kelios dėžės versijos tapo kūrinio „Iš tamsos“ – ne istorijos, o atminties dėlionės – šaknimis. Net „laiko juostos“ čia nepretenduoja į istorinį tikslumą – greičiau jos yra mano bandymas išsiaiškinti sąsajas ir istorijos fragmentus sunerti į platesnį kontekstą.

Visi žodžiai šioje knygoje yra mano, išskyrus tėvo laiškus. Istorijos yra jų. Mano mama visada norėjo rasti būdą savo istoriją perteikti taip, kad tai nebūtų paprastas linijinis pasakojimas. Per savo gyvenimą neradusi tokio būdo, ji man paliko pasakojimus ir viltį, kad jos istorija pergyvens ją pačią. Ji niekada nebūtų įsivaizdavusi, kad ši istorija sugrįš namo į Kauną. Bet žinau – mama džiaugtųsi dėl to, kad ji čia rado savo vietą. Ir ratas kažkaip užsidarė.

Jenny Kagan

2022, rugpjūtis